Tai yra viso rafinavimo proceso, visų pirma apimančio kaitinimą, siekiant suskaidyti riebalų ląsteles ir išleisti skystą aliejų, esmė. Priklausomai nuo šildymo būdo ir aplinkos, jis daugiausia skirstomas į sausąjį ir šlapiąjį lydymą.
*Sausasis lydymas: netiesioginis iš anksto apdorotų žaliavų kaitinimas-, kai nėra vandens arba naudojant tik nedidelį vandens kiekį. Šildymo procesui reikia tiksliai kontroliuoti temperatūrą ir laiką, paprastai palaikant tokią temperatūrą, kurios pakaktų riebalams ištirpti, nesukeliant pernelyg didelio skilimo ar nemalonaus skonio. Kaitinant ir lėtai maišant, riebalinių ląstelių sienelės suyra, o aliejus palaipsniui atsiskiria. Šiuo metodu gauti aliejai paprastai būna sodresnio skonio.
* Šlapias lydymas: kaitinimas karštu vandeniu arba tiesiogiai įvedant garus. Vandens arba garų šiluma tirpdo riebalus, o vandeninės fazės buvimas padeda ištirpinti kai kurias vandenyje tirpias priemaišas (pvz., baltymus ir cukrų) ir lengviau atskirti ištirpusį aliejų nuo kietų likučių (naftos likučių). Kartais manoma, kad lydant šlapiu būdu gaunami šviesesnės spalvos ir silpnesnio skonio{3}}aliejai.
Nepriklausomai nuo naudojamo metodo, gautas mišinys yra riebalų, vandens (šlapio proceso atveju) ir kietų baltymų likučių (dažnai vadinamų "aliejaus išspaudomis" arba "aliejaus likučiais") mišinys.
